Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir lietuvių tauta

Dr. Tomas BARANAUSKAS LIETUVOS DIDÞIOJI KUNIGAIKÐTYSTË IR LIETUVIØ TAUTA Lietuviø tautos padëtis Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës istorija apima 600 metø laikotarpá. Tai ilgas ir nevienalytis laikotarpis, todël lietuviø tautos padëties Lietuvos valstybëje negalima ávertinti apibendrintai. Ið tikrøjø ji buvo labai nevienoda skirtingais ðios valstybës raidos laikotarpiais. Lietuvos Didþioji Kunigaikðtystë kûrësi kaip lietuviø valdoma valstybë, o jos gyvavimo pabaigoje valdantysis elitas buvo jau nutautëjæs. Ið pirmo þvilgsnio atrodytø, kad bendras Didþiosios Lietuvos Kunigaikðtystës laikø balansas lietuviø tautai nëra palankus: lietuviø tautos gyvenamas plotas sumaþëjo. Taèiau ið to dar neTomas Baranauskas galima daryti iðvados, kad tokia tendencija buvo nuolatinë, nors kaip tik tokià paþiûrà neretai randame istoriografijoje. Tad kokià reikðmæ lietuviø tautos raidai turëjo Lietuvos valstybë ir koks buvo jos santykis su lietuviais ir lietuviø kalba skirtingais laikotarpiais? Pabandykime pasiaiðkinti. Jeþio Ochmanskio „metodologinë prielaida“ Lenkø istoriko Jeþio Ochmanskio „metodologinë prielaida“ skelbia, kad vietovardþiai „gali tapti gera baze naudojant retrogresyvø metodà – iðvedant etninius santykius dar ankstyvesniuose laikotarpiuose. Reikia priimti kaip istoriná reiðkiná – lietuviðko elemento nuolatiná traukimàsi á vakarus, kitaip sakant, lietuviø kalbinio LIETUVIØ TAUTA 81 ploto susitraukimà, o rusinø plotø iðsiplëtimà. Gadynëje nuo XVI a. m. e. iki mûsø laikø ðaltiniai nepatvirtina, kad bûtø kokiø nors reikðmingø lietuviø kolonizaciniø judëjimø á rytø pasiená. Lietuviø persikëlimas á rytus, á Gudijos bei Rusijos gilumas, buvo retas.“1 Ið esmës vadovaujantis ðia J. Ochmanskio „metodologine prielaida“ iki ðiol bandoma rekonstruoti visà lietuviø etniniø þemiø raidà. Bet koks tos vietos lietuviðkumo poþymis, nesvarbu, kada fiksuotas, yra traktuojamas kaip tolimiausios senovës palikimas ir tampa „lietuviðko elemento traukimosi á vakarus“ atskaitos taðku. Prielaida, kad tas „lietuviðkas elementas“ anuomet galëjo ne tik trauktis á vakarus, bet ir skverbtis á rytus, tokiose studijose net nesvarstoma, nors ir pats J. Ochmanskis nedrásta atmesti prielaidos, kad „nereikðmingø“ kolonizaciniø lietuviø judëjimø á rytus Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës laikais galëjo bûti. Dar paties J. Ochmanskio pradëtà seniausio lietuviø gyvenamo ploto rekonstravimà pagal lietuviðkø gyvenvieèiø pavadinimø (oikonimø) iðplitimà pratæsë jo metodologinæ prielaidà perëmæs Petras Gauèas2 . Apibrëþæs lietuviðkø oikonimø iðplitimo zonas, tyrinëtojas rytiniame etninës Lietuvos paribyje gavo didelá lietuviðkais „pusiasaliais“ ir „salomis“ iðmargintà plotà ir toká þemëlapá lengva ranka perkëlë net á Lietuvos valstybës kûrimosi laikus. Su juo kartu dirbusi archeologë Regina Volkaitë-Kulikauskienë tik suskaidë baltiðkà plotà á archeologiniais metodais apibrëþiamas gentines teritorijas, ribà su slavais palikdama grynai „oikoniminæ“3 . Visai kitoks vaizdas iðryðkëjo po 2005 m. paskelbtø archeologo Lauryno Kurilos tyrinëjimø, kuris lietuviø (Rytø Lietuvos pilkapiø kultûros) ir rytø slavø ribà apibrëþë remdamasis tik archeologiniais ir ankstyviausiais istoriniais duomenimis4 . Trumpai sakant, paaiðkëjo, kad tas didþiulis „miðrus“ plotas, apibrëþiamas pagal oikonimus, ið tikrøjø nebuvo etninë lietuviø teritorija Lietuvos valstybës kûrimosi metu. Pastaroji, nors rytuose ir apëmë didesná plotà nei dabar, buvo maþesnë nei ásivaizduojama pagal J. Ochmanskio „metodologinæ prielaidà“. 1 Ochmañski J. Lietuviø etninë siena rytuose nuo padermiø epochos ligi XVI amþiaus. Rytø Lietuva: istoriniø bei etnografiniø studijø rinkinys, Chicago, 1980, p. 130. 2 Ãàó÷àñ Ï. Ê âîïðîñó î âîñòî÷íûõ è þæíûõ ãðàíèöàõ ëèòîâñêîé ýòíè÷åñêîé òåððèòîðèè â ñðåäíåâåêîâüå. Áàëòî–ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ. 1986, Ìîñêâà, 1988, c. 195–213. 3 Lietuviø etnogenezë, ats. red. R. Volkaitë-Kulikauskienë. V., 1987, p. 186 (þemël.); VolkaitëKulikauskienë R. Lietuva valstybës prieðauðriu, V., 2001, p. 5 (þemël.); Lietuvos istorijos atlasas, vyr. red. P. Gauèas, V., 2001, p. 10. 4 Kurila L. Lietuviø etninë riba rytuose IX–XII a. (1. Archeologiniai duomenys). Lietuvos archeologija, 2005, t. 27, p. 59–84; Kurila L. Lietuviø etninë riba rytuose XI–XIV a. (2. Raðytiniø ðaltiniø duomenys). Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 121–132. TOMAS BARANAUSKAS TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS 82 Bandant paaiðkinti, ið kur atsirado P. Gauèo kruopðèiai suregistruoti lietuviðki oikonimai, be prielaidos apie lietuviø skverbimàsi á rytus nebus galima apsieiti. Tiesà sakant, tokia prielaida neturëtø nieko stebinti: visai natûralu, kad lietuviai judëjo savo valstybës teritorijoje ir plito á nelietuviðkas þemes, kurios ðimtus metø priklausë Lietuvos valstybei. Kartu reikës koreguoti ir bendrà Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës laikø balansà lietuviø etninës teritorijos maþëjimo poþiûriu, kuriuo jau bandoma spekuliuoti keliant abejones, ar ði valstybë apskritai buvo lietuviø5 . Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës istorijoje bûta ne tik lietuviø etninës teritorijos maþëjimo, bet ir plëtimosi laikotarpio, o bendras jos sumaþëjimas nëra toks didelis, kaip regisi þvelgiant J. Ochmanskio ar P. Gauèo akimis. Katalikybë kaip lietuviðkumo poþymis Vienas ið iðskirtiniø lietuvybës bruoþø Lietuvos valstybëje buvo katalikybë. Katalikybës vyravimo teritorija taip pat laikoma kriterijumi etninei lietuviø teritorijai apibrëþti6 . Bet katalikybës paplitimas atspindi ir lietuviø skverbimàsi á Lietuvai priklausiusias Rusios þemes. Tai gerai rodo ir lietuviðkø parapijø iðsidëstymas XVI a. pradþioje. Jø ryðys su bûtent lietuviðkai kalbanèiais gyventojais gerai matyti ið 1501 m. rugsëjo 18 d. Lietuvos didþiojo kunigaikðèio Aleksandro raðto Vilniaus vyskupui Albertui Taborui, kuriuo jis perleido vyskupui 28 parapiniø baþnyèiø patronato teisæ, kad ðis aprûpintø jas kunigais, mokanèiais lietuviø kalbà7 . Iðvardytø baþnyèiø iðsidëstymas rodo, kad lietuviø kalbos mokëjimas buvo aktualus ne tik etninës Lietuvos katalikø baþnyèioms, bet ir Rusios þemëse ákurtoms8 . 5 Êðàóöýâi÷ À. Äà ïðàáëåìû ýòíi÷íàé iäýíòûôiêàöûi Âÿëiêàãà Êíÿñòâà Ëiòîóñêàãà. Bialoruskie Zeszyty Historyczne, 2003, nr. 19, c. 212–218. 6 ∪ ∪ Ochmañski J. Lietuviø etninë siena rytuose…, p. 154–164. Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wileñskiej, wyd. J. Fijaùek, W. Semkowicz, Kraków, 1948, t. 1, s. 616–617: „...domino Alberto episcopo Vilnensi in diocese sua nostre collacionis capellas et prebendas certas cum pleno iure patronatus et presentandi viginti novem ex nominibus: in Rudomyna, Lyda, Byelycza, Molczacz, Dubyngi, Swynczany, Lyngmyany, Nyemyenczyna, Slonym, Vczyana, Onyxti, Bystrzycza, Rakysky, Pobogyscze, prebenda una Trocensi, Merecz maior, Do(r)svnyszki, Daugy, Gonyadz, Dolystowo, Thrczyana, Wasylyski, Volozyna, Dubicza, Mlodzeczno, Raduskowycze, Ceydanowo, Crasne Szyolo, Romigola; item quatuor prebendas seu canonicatus circa ecclesiam cathedralem sancti Stanislai in Vilna in sinistra parte cathedre episcopalis eundo ad chorum, donare volumus donamusque, et damus ad tempora duntaxat sue vite capellas et prebendas huismodi, quociens ipsas vaccare contingerit, posse ad easdem idoneos et Lythuanici idiomatis et divinarum litterarum presbiteros, bene institutos et clericos vel emeritos circa ecclesiam cathedralem presbiteros, prout sue paternitati reverende melius et huiusmodi ecclesiis utilius videbitur expedire, presentare pleno iure…“ 8 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. V., 2005, p. 139 (þemël.). 7 LIETUVOS DIDÞIOJI KUNIGAIKÐTYSTË IR LIETUVIØ TAUTA LIETUVIØ TAUTA 83 Lietuvybës ir katalikybës ryðys Rusios þemëse yra ir chronologinis lietuviø pasirodymo ðiuose kraðtuose rodiklis. Rusia buvo pakrikðtyta dar 988 m., ir iki jos þemiø ájungimo á Lietuvos valstybës sudëtá krikðèionybë èia stabiliai ásitvirtino. Kol Rusià valdë staèiatikiai rusinø kunigaikðèiai, jokiø pagoniðkø salø èia negalëjo bûti, todël lietuviø katalikø ar anksèiau pagoniø salos Rusios þemëse negalëjo bûti paveldëtos ið Rusios ir ankstesniø laikø. Þodþiu, tai, kad Rusios þemëse gyvenæ lietuviai buvo katalikai, reiðkia, jog jie èia negyveno X–XIII a., nes nebuvo pakrikðtyti staèiatikiðkai. Jie galëjo atsikelti á Rusios þemes bûdami pagonys XIII–XIV a. arba – jau kaip katalikai XV–XVI a. Kad bent dalis jø ásikûrë dar iki Lietuvos krikðto, rodo 1387 m. Jogailos steigtø pirmøjø 8 katalikø baþnyèiø vietos. Anot Jano Dlugoðo, jos buvo ákurtos Vilniuje, Ukmergëje, Maiðiagaloje, Nemenèinëje, Medininkuose, Krëvoje, Hainoje ir Obolcuose9 . Ðiame sàraðe ypaè Haina ir Obolcai yra akivaizdþiai nutolæ nuo etninës Lietuvos, todël juos reikia laikyti stambiomis lietuviø kolonijomis, ákurtomis dar XIV a. 1387 m. krikðto metu, ir vëliau staèiatikiai nebuvo perkrikðtijami á katalikus. Kad Obolcuose tikrai buvo lietuviø kolonija, rodo kiek vëlesni duomenys apie ðiame valsèiuje gyvenusius þmones, á kuriuos atkreipë dëmesá J. Ochmanskis. Antai apie 1440–1443 m. didysis kunigaikðtis Kazimieras dovanojo 14 þmoniø Obolcø valsèiuje: „Ponui Sudimantui Dargevièiui Obolcuose keturiolika þmoniø: Klim, Trièis, Svirklis, Juris, Dobutis, Rimeiðis, Kuðleviè, Monteiko, Dovemiko, Noreiko, Mikolaj, Mika, Sudnik, Malaðko. Pats didysis kunigaikðtis prie pono Daugirdo ir Kæsgailos.“10 Matome, kad didþioji dalis uþraðomø Obolcø valsèiaus valstieèiø vardø yra akivaizdþiai lietuviðki, net raðomi su lietuviðkomis galûnëmis, o tai to meto raðtijoje pasitaiko retai. Ið viso J. Ochmanskis XV a. vidurio dovanojimo raðtuose suskaièiavo 26 dovanojamø valstieèiø vardus, ið kuriø bent 15 identifikavo kaip lietuvius, tad pagal ðiuos duomenis lietuviai galëjo sudaryti net 58 procentus valsèiaus gyventojø. Tiesa, XVI a. pabaigos inventorius kaip lietuvius arba katalikus leidþia interpretuoti tik 9 proc. vardø (32 ið 345)11 , bet tuo metu jau beveik iðnykæ tautiniai lietuviø vardai apsunkina etninæ identifikacijà. 9 10 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, sud. N. Vëlius. V., 1996, t. 1, p. 554, 574–575. Ochmañski J. Lietuviø etninë siena rytuose…, p. 179: „Ïàíó Ñóäèìàíòó Äàðêãåâè÷ó ó Âîáîëöîõ ÷îòûðíàäöàò ÷îëîâåêîâ: Êëèìú, Òðè÷èñ, Ñâèðêëèñ, Þðèñ, Äîáóòèñ, Ðèìåéøèñ, Êóøëåâè÷, Ìîíúòåéêî, Äîâåìèêî, Íîðåéêî, Ìèêîëàé, Ìèêà, Ñóäíèê, Ìàëàøêî. Ñàì âåëèêèé êíÿç ïðè ïàíå Äîâêãèðäó è Êåçêãàéëó.“ 11 Ochmañski J. Lietuviø etninë siena rytuose…, p. 180–181. TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS 84 Lietuvos valdantysis elitas ir lietuvybë Nors etninës lietuviø þemës sudarë tik nedidelæ Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës dalá, ilgà laikà tai netrukdë Lietuvai bûti lietuviðka valstybe. Viduramþiais svarbi buvo valdanèiojo elito, o ne visø gyventojø sudëtis. Hierachizuota buvo ir valstybës teritorinë struktûra, aiðkiai skylanti á valstybës politiná centrà ir tam tikrà autonomijà iðsaugojusias priklausomas þemes (aneksus). Tad ilgà laikà lietuviø politiniam vyravimui ir lietuviø kalbos, kaip valdovo dvaro kalbos, statusui niekas negrësë. Lietuvos valdantysis elitas XIII amþiuje yra beveik iðimtinai lietuviðkas. XIII a. ðaltiniuose galima suregistruoti 74 vardais minimus lietuviø kunigaikðèius ar diduomenës atstovus12 . Pirmieji rusinai pasirodo tik XIII a. antroje pusëje. Ðaltiniuose paminëti gal tik kokie 8 Lietuvos valstybëje buvæ rusinø kunigaikðèiai ar diduomenës atstovai, nepaisant to, kad Lietuvai tuo metu priklausë ne tokie jau maþi plotai ðiandieninës Baltarusijos teritorijoje (Naugardukas, Polockas), o á Lietuvos valdymà bandë ásiskverbti kaimyninës Halièo–Volynës kunigaikðtystës kunigaikðèiai13 . Situacija ið esmës nepasikeitë ir XIV a. pabaigoje – XV a. pradþioje, kai Lietuvos valstybë pasiekë savo teritorinës plëtros maksimumà ir valdë didþiulius ðiandieninës Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos plotus. Dauguma XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos didikø, liudijusiø sudarant svarbiausius Vytauto laikø aktus (1398 m. Salyno sutartá, 1413 m. Horodlës unijà ir kt.), buvo kilæ ið etninës Lietuvos14 . Esminiø permainø pranaðas buvo 1432 m. spalio 15 d. Jogailos ir 1434 m. geguþës 6 d. Þygimanto Kæstutaièio privilegijos, sulyginusios Lietuvos katalikø ir staèiatikiø diduomenës teises15 . Perversmo keliu á valdþià atëjæs ir áklimpæs á kovà su Lietuvos Rusios þemëse atramà radusiu savo konkurentu Ðvitrigaila, Þygimantas 12 Baranauskas T. Lietuvos valstybës iðtakos. V., 2000, p. 233–242. 1254–1258 m. Naugarduko kunigaikðèiu buvæs Romanas Danilovièius (Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, Ïîëíîå ñîáðàíèå ðóññêèõ ëåòîïèñåé. Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 1908 (Ìîñêâà, 1998), ò. 2, còá . 831, 837–839, 847), 1267–1269 m. pretendentas á Lietuvos sostà Ðvarnas Danilovièius (Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, còá. 862–869), 1255 m. karvedys Chvalas (Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, còá. 840), 1258 m. Volkovysko kunigaikðtis Glebas (Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, còá. 847), 1262– 1263 m. karvedys Ostafijus Konstantinovièius ið Riazanës (Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, còá. 855, 861), 1263 m. Tautvilo bajoras Prokopijus Polockietis (Èïàòüåâñêàÿ ëåòîïèñü, còá. 861), Polocko kunigaikðèiai Konstantinas (1263–1264 m.), Iziaslavas (1267 m.). 14 Petrauskas R. Lietuvos diduomenë XIV a. pabaigoje – XV a.: sudëtis – struktûra – valdþia. V., 2003, p. 57–96. 15 Mechovenko J. Nelietuviðkø þemiø teisinë padëtis Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje (XIV–XVIII a.). V., 1999, p. 93. 13 LIETUVIØ TAUTA 85 Kæstutaitis taip bandë á savo pusæ patraukti rusinø diduomenæ. Ið pradþiø ðis teisiø sulyginimas buvo daugiau teorinis þingsnis, nes realià átakà valstybëje buvo pasidalijusios lietuviðkos giminës ir jos neketino taip lengvai iðleisti jos ið savo rankø. Bet jau valdant Kazimierui Jogailaièiui ávyko lûþis. 1440 m. Lenkijoje iðauklëtas ir lietuviø kalbos nemokantis Kazimeras Jogailaitis buvo iðrinktas Lietuvos didþiuoju kunigaikðèiu. Nors diduomenës reikalavimu jis turëjo iðmokti kalbëti lietuviðkai16 , bet kartu jis tapo ir paskutiniu lietuviðkai kalbëjusiu Lietuvos valdovu. Kazimiero sûnûs ir ápëdiniai, pakeitæ já Lietuvos didþiojo kunigaikðèio soste, Aleksandras ir Þygimantas, vaikystëje, kaip ir jø tëvas, nebuvo iðmokyti lietuviø kalbos, bet ir po to, kai áþengë á sostà, ið jø ðito niekas nebepareikalavo. Diduomenës poreikiai jau buvo pasikeitæ – lietuviø kalba jiems jau neatrodë tokia bûtina, kaip jø pirmtakams 1440-aisiais. Þinoma, lietuviø kalbos traukimasis ið valstybës valdymo srities nebuvo greitas. 1492 m., Kazimiero mirties metais, dalis diduomenës dar kalbëjo lietuviðkai, kaip rodo Gdansko pasiuntiniø ataskaita apie Vilniuje vestas derybas su Kazimieru ir jo didikais: „Apie tai buvo daug tartasi ir lenkiðkai, ir lietuviðkai, ir rusiðkai“17 . Dar ir 1501 m. kovo 31 d. didþiojo kunigaikðèio sekretorius Erazmas Ciolekas (Vitelijus) kalboje popieþiui Aleksandrui VI aiðkino, kad Lietuva „gerbia savo kalbà. Bet kadangi rusinai gyvena beveik pusëje kunigaikðtystës, jø kalba, kuri yra paprasta ir lengvesnë, vartojama visuotiniau“18 . Tad þvelgiant ið lietuviðko valstybës centro, rusinai net neatrodë uþ lietuvius gausesnë gyventojø grupë. Taèiau 1492 m. á sostà sëdus lietuviðkai nekalbanèiam Aleksandrui, lietuviø kalba valdovo dvare pradëjo nykti, o tai nieko gero neþadëjo ir lietuviø kalbos statusui valstybës gyvenime. XVI amþius – lietuvybës aukso amþius? XV–XVI a. sparèiai vyko vidinë kolonizacija: lietuviai ásisavino kovø su kryþiuoèiais laikais susidariusias dykras – këlësi á Lietuvos valstybei atitekusias Sûduvos, Kurðo, Þiemgalos, Sëlos, taip pat á anapus Prûsijos sienos esanèias Maþosios 16 Joannis Dlugossii Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae. Varsaviae, 2001, Lib. 11–12, p. 256: „<...>ne nativo affectu plus esset Polonis quam Lithuanis affectus, officiales Lithuanos adiungunt et ipsum linguam et mores suos instruunt.“ 17 Jablonskis K. Lietuviø kultûra ir jos veikëjai. V., 1973, p. 37. 18 Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae gentiumque finitimarum historiam illustrantia, depromta collecta ab A. Theiner, Romae, 1861, t. 2, p. 278: „Linguam propriam observant. Verum quia Rutheni medium fere ducatum incolunt, illorum loquela, dum gracilis et facilior sit, utuntur communius.“ 86 TOMAS BARANAUSKAS TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS Lietuvos þemes19 . Ði vidinë kolonizacija paliko savotiðkà pëdsakà Lietuvos administraciniame suskirstyme: naujai ásisavintose þemëse paprastai nebuvo steigiami nauji administraciniai centrai, o pratesiami seniau apgyvendintoje teritorijoje buvæ valsèiai. Taip ðiø pakraðtiniø valsèiø ribos ilgais siaurais rëþiais nutáso valstybës sienos link20 . Dël tos kolonizacijos net pavyko be didesnio triukðmo 1529 m. sutartimi þenkliai pastûmëti á ðiauræ Lietuvos sienà su tuo metu jau nusilpusia Livonija21 . Matyt, tam paèiam laikui reikia skirti ir galutiná P. Gauèo Lietuvos Rusioje suregistruotø lietuviðkø vietovardþiø tinklo susiformavimà (proceso pradþia, be abejo, – XIII–XIV a.). Tad galima sakyti, jog XVI a. lietuviø gyvenamas plotas pasiekë maksimalià apimtá. Teritorinës plëtros poþiûriu XVI amþiø galima bûtø pavadinti lietuvybës aukso amþiumi. Tokiam apibûdinimui tarsi neprieðtarautø ir pirmøjø lietuviðkø knygø pasirodymas ðiame amþiuje. Taèiau XVI a. Lietuvoje vyko prieðtaringi procesai. Tuo paèiu metu prasidëjo ir Lietuvos diduomenës lenkëjimo procesas. Èia katalizatoriaus vaidmená suvaidino sulenkëjæs Lietuvos valdovo dvaras22 . Prie lietuvybæ ið valstybës gyvenimo stûmusiø veiksniø prisidëjo ir tai, kad politiniame elite savo vietà iðsikovojo rusinø ir surusëjusiø lietuviø diduomenë. Aleksandro laikais iki didþiojo etmono pareigø iðkilæs Konstantinas Ostrogiðkis, nors ir geras karvedys, bet buvo pirmasis rimtas þenklas, kad lietuviø kilmës diduomenë turi uþleisti dalá savo pozicijø valstybëje. Ne veltui þymiausias to meto lietuviðkosios diduomenës atstovas Albertas Goðtautas memoriale karalienei Bonai Sforcai tiesiog koneveikë Konstantinà Ostrogiðká ir átikinëjo, kad rusinu negalima pasitikëti23 . Taigi XVI a. lietuvybë atsidûrë prieðtaringoje padëtyje: ið vienos pusës – sëkminga kolonizacija, lietuviø tautos ploto plëtra, lietuviðkos raðtijos pradþia, ið kitos – nykstantis politinis lietuviø kalbos uþnugaris, stiprëjanèios lietuviø kalbos marginalizavimo tendencijos. 19 Salys A. Die þemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des þemaitischen Sprachgebiets. K., 1930; Hermann A. Maþosios Lietuvos lietuviai: autochtonai ar ateiviai? Istoriografinë-bibliografinë apþvalga. Lituanistica, 1990, nr. 2, p. 13–26. 20 Jakubowski J. Mapa wielkiego Ksiæstwa Litewskiego w poùowie XVI wieku. I. Czæúã póùnocna. Kraków, 1928. 21 Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. V., 1982, p. 241–243. 22 Zinkevièius Z. Lietuviø kalbos istorija. V., 1988, t. 3: Senøjø raðtø kalba, p. 112. 23 Albertas Goðtautas, Vilniaus vaivada, Bonai Sforcai, Lenkijos karalienei, prieð kunigaikðtá Konstantinà Ostrogiðká ir prieð Radvilus. Ðeðioliktojo amþiaus raðtija, V., 2000, p. 31–54. LIETUVOS DIDÞIOJI KUNIGAIKÐTYSTË IR LIETUVIØ TAUTA LIETUVIØ TAUTA 87 Pilkapynø etninë priklausomybë pagal Laurynà Kurilà: 1 – lietuviðkas pilkapynas, 2 – lietuviðkas pilkapynas su tam tikrais slaviðkais elementais, 3 – slaviðkas pilkapynas, 4 – slaviðkas pilkapynas su tam tikrais lietuviðkais elementais, 5 – miðrios etninës priklausomybës pilkapynas, 6 – neaiðkios etninës priklausomybës pilkapynas (1 – Achremovcai–Belmontas, 2 – Alinka–Raistinë, 3 – Alioðkos–Ponizjë, 4 – Alytus, 5 – Aluoðia–Loða, 6 – Anciuliai–Tabariðkës, 7 – Anusina, 8 – Aðmenëlis, 9 – Apsai, 10 – Aukðtieji Rusokai, 11 – Aþuðilë, 12 – Balceriðkës–Vievis, 13 – Baltadvaris, 14 – Bevandeniðkës–Maiðinka–Sausiai, 15 – Bildos–Kameniðkë, 16 – Biruliai, 17 – Bistryèia, 18 – Bobrovðèyna, 19 – Bogina, 20 – Braþuolë, 21 – Breslauja, 22 – Budrionys, 23 – Èernevièiai, 24 – Èervonyj Bor, 25 – Èiobiðkis, 26 – Dagilioniai, 27 – Darsûniðkis–Atmainai, 28 – Degsnë– Labotiðkës, 29 – Didþiuliai, 30 – Dieveniðkës, 31 – Dovainonys, 32 – Drucminai–Mantotai, 33 – Dubingiai– Jutonys–Baluoða, 34 – Dûkðtas–Vigodka–Saksoniðkës–Àþuolynë, 35 – Dusinënai, 36 – Galminiai, 37 – Gatovkai, 38 – Gorodilovas, 39 – Gorodiðèa, 40 – Grabijolai, 41 – Grigiðkës–Neravai–Misijonarka, 42 – Gurkovicai, 43 – Guronys, 44 – Heljanovas–Galinovas, 45 – Izbiðèa, 46 – Jakðiðkis, 47 – Jaðiûnai–Geloþë, 48 – Judinys, 49 – Kamena, 50 – Kapitoniðkës, 51 – Kasèiukai, 52 – Kastkiðkës, 53 – Kasuta–Èiþevièiai, 54 – Kernavë, 55 – Kosovðèyna, 56 – Kostykai, 57 – Kozarovðèyna, 58 – Kretuonys, 59 – Kubiliðèyna, 60 – Kunigiðkës, 61 – Kurkliø Ðilas, 62 – Lapuðiðkë–Sausasalys, 63 – Lauksteniai, 64 – Lenkovðèyzna, 65 – Lesnaja, 66 – Lintupiai, 67 – Maisiejûnai, 68 – Markenatai, 69 – Martëniðkës, 70 – Medilas, 71 – Minèia, 72 – Minskas, Landoro g., 73 – Minskas, Liubimovo pr., 74 – Mykoliðkiai–Tadaravas, 75 – Miðkiðkiai–Aktapolis, 76 – Naruðevas, 77 – Naujieji Maceliai, 78 – Navrai, 79 – Oðmiancai, 80 – Pabariai, 81 – Pamusys, 82 – Peravozas, 83 – Perðukðtas, 84 – Petrovðèyna, 85 – Pilvinai, 86 – Plikiðkës, 87 – Poddubnikai, 88 – Puèkalaukis–Nemenèinë, 89 – Punios Ðilas– Bundoriai–Kuronai, 90 – Purviniðkiai, 91 – Rackij Bor, 92 – Radoðkovièiai, 93 – Rëkuèiai–Paversmys, 94 – Rimðënai, 95 – Rylovðèyna, 96 – Rokantiðkës, 97 – Rusiø Ragas, 98 – Salakas–Kurgoniai, 99 – Senieji Maceliai, 100 – Skorynièiai, 101 – Skubëtai, 102 – Stakai, 103 – Stalgionys, 104 – Staviðkës, 105 – Strëva, 106 – Sudota, 107 – Svidnas, 108 – Ðkliancai, 109 – Ðo, 110 – Ðveicarai, 111 – Ðventa, 112 – Ðviadai, 113 – Tvereèius–Vilëkos, 114 – Uklia–Zagorjë, 115 – Ustjë, 116 – Vaiðkûnai, 117 – Vaiðniûnai–Medþiukalnis, 118 – Vajuonis, 119 – Vanagiðkiai, 120 – Varganai, 121 – Varliðkës, 122 – Veina–Èerepovðèyna, 123 – Velianka, 124 – Vysokojë, 125 – Zaborjë, 126 – Zalesjë, 127 – Zanaroèis, 128 – Zaslavlis, 129 – Zasvyris, 130 – Zeziulka–Sidariðkës, 131 – Ziabkai, 132 – Þingiai, 133 – Þvirbliai). L. Kurilos brëþ. (Lietuvos archeologija, 2005, t. 27, p. 76). 88 TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS Rytø Lietuvos pilkapiø kultûra pagal Laurynà Kurilà. (Lietuvos archeologija, t. 27, p. 77.) Lietuviø etninë riba rytuose, XIV a. raðytiniø ðaltiniø duomenimis, pagal Laurynà Kurilà (minimos vietovës: 1 – Breslauja, 2 – Deliatièiai, 3 – Glaudusola, 4 – Jersika, 5 – Lebedevas, 6 – Medilas, 7 – Naugardukas). L. Kurilos brëþ. (Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 128.) LIETUVIØ TAUTA Pirmosios Lietuvos katalikø baþnyèios, 1387 m. ákurtos Jogailos. Lietuviðkoji toponomastika Obolcø apylinkëse XIV–XVI a. pagal Jeþá Ochmanská (Rytø Lietuva, Chicago, 1980, p. 178). 89 90 TOMAS BARANAUSKAS TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS Rytø Lietuvos slavëjimas (lenkëjimas) 1650–1939 m. pagal Petrà Gauèà (Lietuvos istorijos atlasas, vyr. red. P. Gauèas, V., 2001, p. 43). LIETUVIØ TAUTA LIETUVOS DIDÞIOJI KUNIGAIKÐTYSTË IR LIETUVIØ TAUTA 91 Lietuviø kultûros átvirtinimo strategijos Ðioje situacijoje þmonës, darbavæsi raðtijos, religijos ir kultûros srityje, suvokë, kad lietuviø kalba bus pasmerkta, jeigu neiðsikovos raðto kalbos statuso. Ði sritis vis dëlto buvo itin apleista ir pradëti reikëjo kone tuðèioje vietoje. Bene vieninteliai lietuviðki tekstai tuo metu tebuvo svarbiausios maldos, kurias dvasininkai uþsiraðydavo praktinio darbo tikslu24 . Esant tokiai padëèiai atsirado dvi lietuviø kultûrinio atsilikimo áveikimo strategijos. Pirmoji kilo tarp dvasininkø ir buvo susijusi, be kita ko, su reformacijos suþadinta kova dël tikinèiøjø sielø. Visoje katalikiðkoje ir protestantiðkoje Europoje atsirado poreikis aktyviau skelbti savo religines paþiûras tautinëmis kalbomis, tarp jø ir lietuviø. Tad ið Þemaitijos kilæs Martynas Maþvydas Karaliauèiuje jau 1547 m. iðleido pirmàjà lietuviðkà knygà – liuteroniðkà „Katekizmà“. Kiek atsilikdami, katalikai ëmësi analogiðkos veiklos Didþiojoje Lietuvoje. Katalikiðkos religinës literatûros vertimo ir leidimo èia pirmasis ëmësi Mikalojus Daukða, kuris akivaizdþiai turëjo ne tik religiniø, bet ir politiniø tikslø – átvirtinti lietuviø kalbos statusà Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje. Antroji strategija buvo kiek utopinë, nors jos autoriams galbût atrodë netgi pragmatiðka. Buvo remiamasi tuo metu paplitusia romëniðkàja lietuviø kilmës teorija ir tuo pagrindu lotynø kalba skelbiama lietuviø kalbos atmaina – protëviø kalba, prie kurios reikia gráþti. Pagrindiniai ðios teorijos propaguotojai buvo Mykolas Lietuvis ir ið Lenkijos atvykæs ir Lietuvoje pritapæs Augustinas Rotundas25 . Jie, matyt, tikëjosi, kad visuotinai pripaþinta mokslo, kultûros ir visø rûðiø raðtijos kalba vienintelë gali iðsikovoti savo vietà valstybës kanceliarijoje, ástatymø leidyboje ir iðstumti ten vartojamà rusinø kalbà. Traktuojamos kaip „protëviø kalba“ lotynø kalbos vartojimas kartu glostytø ir lietuviø tautinæ savimeilæ. Ði kryptis vis dëlto didesniø rezultatø nepasiekë. Tiesa, 1579 m. ásteigus Vilniaus universitetà, lotyniðkosios strategijos ðalininkø siekis tarsi ágijo realø pagrindà – universitetas tapo galingu lotynø kalbos ir lotyniðkosios literatûros sklaidos centru ir toks iðbuvo iki pat valstybës þlugimo. Taèiau lotyniðkoji kultûra negalëjo pakeisti arba nors ið dalies atstoti lietuviðkos kultûros plëtros, o ir lotynø kalbos traktavimas kaip tolygios lietuviø kalbai neprigijo. Istorinës raidos poþiûriu Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, lotyniðkoji raðtija buvo svetima, netinkanti masinës kultûros plitimui, todël jos raida neiðvengiamai turëjo baigtis akligatvyje. 24 25 Zinkevièius Z. Lietuviø poteriai: kalbos mokslo studija. V., 2000, p. 26–80. Juèas M. Krikðèionybës kelias á Lietuvà: etapai ir problemos. V., 2000, p. 103. TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS 92 1599 m. Mikalojaus Daukðos manifestas Vienintelë reali lietuviø kalbos statuso átvirtinimo strategija buvo literatûros lietuviø kalba kûrimas. Taèiau visa ankstyvoji lietuviðka literatûra buvo religinio pobûdþio, o jos kûrimui akivaizdø postûmá davë reformacija. Tad galima klausti, ar jos kûrëjams apskritai rûpëjo lietuviø kalbos statusas? O gal jie rûpinosi tiktai religijos reikalais, kovojo uþ arba prieð reformacijà, tuo tarpu lietuviðka literatûra tebuvo tos kovos ðalutinis produktas? Kad lietuviðkos religinës literatûros kûrëjø – ar bent jø dalies – tikslai nebuvo vien tik religiniai, rodo jø paèiø pastabos savo leidiniuose. Visø pirma tai pasakytina apie Mikalojaus Daukðos „Postilës katolickos“ vertimo lenkiðkàjà „Prakalbà á malonøjá skaitytojà“26 , kurios pagrindinis akcentas – lietuviø kalba, jos gynimas ir aukðtinimas: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturëtø ðiø trijø savø ir tarsi ágimtø dalykø: tëvø þemës, paproèiø ir kalbos? Visais amþiais þmonës kalbëjo savo gimtàja kalba ir visados rûpinosi jà iðlaikyti, turtinti, tobulinti ir graþinti. Nëra tokios menkos tautos, nëra tokio niekingo þemës uþkampio, kur nebûtø vartojama sava kalba.“ Ði sentencija gerai þinoma. Taèiau ádomiausia yra „Prakalbos“ pabaiga, kurioje religinë atlikto darbo vertë nublanksta prieð jo vertæ lietuviø kalbos statuso átvirtinimui: „Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos ið tø knygø, iðverstø á lietuviø kalbà, gana man bus, jog ðiuo, nors ir maþu savo darbeliu, – kaip manau ir geidþiu, – duosiu pradþià ir paskatinsiu mûsiðkius mylëti gimtàjà kalbà, jos laikytis ir jà ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës gyventojams, kaip sakyta, labai turëtø rûpëti.“ Bûtent patriotiniai, o ne religiniai motyvai skamba ir kitose „Prakalbos“ vietose: „Kalba yra bendras meilës ryðys, vienybës motina, pilietiðkumo tëvas, valstybës sargas. Sunaikink jà – sunaikinsi santaikà, vienybæ ir gerovæ. Sunaikink jà, – uþtemdysi saulæ danguje, sumaiðysi pasaulio tvarkà, atimsi gyvybæ ir garbæ.“ „Að tiktai smerkiu mûsø gimtosios lietuviø kalbos apleidimà, kone iðsiþadëjimà ir bodëjimàsi ja. Duok Dieve, kad mes laiku apsidairytume ir ið to praradimo kada nors prisikeltume.“ Jei ðie þodþiai nebûtø aiðkiai pasakyti, nedaug istorikø ðiandien ryþtøsi XVI a. kunigui priskirti tokià religiniø knygø vertimo motyvacijà, bijodami pernelyg „modernizuoti“ ano meto þmogaus màstymà ir priskirti jam „nacionalizmo epochos“ stereotipus. Nûnai madingos „teorijos“ skelbia, kad nacionalizmo iki XVIII a. 26 Koþeniauskienë R. XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos. V., 1990, p. 145–148. LIETUVIØ TAUTA 93 pabaigos nebuvo ir bûti negalëjo27 . Tai, þinoma, vienadienës konjunktûrinës studijos, tad ið to nereikia skubëti daryti iðvados, kad M. Daukða labai aplenkë savo laikus. Juo labiau kad ir pats M. Daukða jautë ne savo iðskirtinumà epochos kontekste, o tik aplaidaus lietuviø poþiûrio á savo kalbà iðskirtinumà kitø to meto tautø kontekste. Dar vienas politinis M. Daukðos „Prakalbos“ akcentas yra pabrëþtinas kalbëjimas apie ðio „Postilës“ lietuviðko vertimo reikðmæ visai Lietuvos Didþiajai Kunigaikðtystei: „Priimki, Lietuvos Didþioji Kunigaikðtyste, tà mano darbelá, maþà, bet atsiradusá ið didelës meilës Tau.“ Lietuviø kalba, M. Daukðos supratimu, turëtø rûpëti „visiems Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës gyventojams“. Tokie pareiðkimai tarsi verèia uþsimirðti, kad kalbama apie valstybæ, kurià ðiandien demokratiðkai pripaþástame buvus didesne dalimi ne lietuviø gyvenamà. Bet to meto lietuviø savimonei tai në motais. Lietuviai jauèiasi valstybës ðeimininkais ir joje gyvenanèius rusinus tiesiog ignoruoja. Toliau matysime, kad toks poþiûris bûdingas ne tik M. Daukðai ir ne tik XVI amþiui, nors reikia pasakyti, jog savo diduomenæ prarandanèiai lietuviø tautai toká optimizmà iðlaikyti nebuvo paprasta. Juk 11 metø anksèiau uþ M. Daukðà Lietuvos pakancleris Leonas Sapiega ne kur kitur, o Treèiojo Lietuvos statuto pratarmëje ðlovino savo kalbà – ðiuo atveju rusinø: „O jei kuriai nors tautai gëda neþinoti savo teisës, tai ypaè mums, kurie ne kokia svetima kalba, o savo nuosava turime suraðytà teisæ ir bet kuriuo metu galime þinoti, ko mums reikia, kad apsigintume nuo bet kokios skriaudos.“28 Galima bûtø pamanyti, kad L. Sapiegos þodis kur kas svaresnis uþ provincijos kunigo M. Daukðos þodá. Taèiau ið tikrøjø jo padëtis buvo ne maþiau „rezistencinë“ vyraujanèiø tendencijø atþvilgiu. Diduomenës lenkëjimas tuo metu jau stûmë á valstybës gyvenimo uþribá ne tik ðnekamàjà lietuviø, bet ir raðomàjà rusinø kalbà29 . Pirmasis 1588 m. Lietuvos statuto leidimas, iðleistas paties L. Sapiegos lëðomis, liko vienintelis, iðleistas rusinø kalba. Visi tolesni leidimai (1614, 1619, 1648, 1693, 1744, 1786, 1819 m.) jau buvo leidþiami tik lenkiðkai, o 1697 m. birþelio 25 d. priimtas Teisiø sulyginimo (Coequatio iurium) ástatymas galutinai panaikino kanceliariná rusinø kalbos statusà, kurio jau ir iki tol buvo maþai paisoma. 27 Gellner E. Tautos ir nacionalizmas. V., 1996; Anderson B. Ásivaizduojamos bendruomenës. Apmàstymai apie nacionalizmo kilmæ ir plitimà. V., 1999. 28 ∪ Ñòàòóò Âÿëiêàãà êíÿñòâà Ëiòîóñêàãà 1588: Òýêñòû, Äàâåäíiê, Êàìåíòàðûi. Ìiíñê, 1989, c. 48. 29 Dubonis A. Lietuviø kalba: poreikis ir vartojimo mastai (XV a. antra pusë – XVI a. pirma pusë). Naujasis Þidinys–Aidai, 2002, nr. 9–10, p. 476. TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS TOMAS BARANAUSKAS 94 Ádomu dar ir tai, kad, prarasdama valstybës paramà, rusinø raðytinë kalba vis labiau silpo ir galiausiai visai sunyko, tuo tarpu lietuviø kalba ir raðtija pamaþu stiprino savo pozicijas, net ir bûdama politinio gyvenimo uþribyje. Kartu iðliko ir lietuviðkai kalbanèios visuomenës ásitikinimas, kad Lietuvos valstybëje lietuviø kalbos vieta – ne uþribyje. Lietuvos samprata XVI amþiuje tautiniu poþiûriu Nuo XVI a. galima stebëti vis stiprëjanèià tendencijà Lietuvos ir lietuvio sampratà atsieti nuo lietuviø kalbos. XIV a. pabaigoje Lietuvos (siauresniàja prasme) sàvoka dar buvo gana aiðkiai skiriama nuo Rusios, ir þemëlapyje paþymëjus arèiausiai etninës Lietuvos esanèias vietoves, kurias ðaltiniai priskiria Rusiai, galima apytiksliai nuþymëti Lietuvos ir Rusios etninæ ribà, o XVI a. pirmojoje pusëje Lietuvos ir Rusios skiriamoji riba jau eina gerokai toliau á pietus ir rytus nuo lietuviø etniniø þemiø ir apima Slonimà, Naugardukà, Minskà30 . Tiesa, ir ðiuo atveju iðlaikoma samprata, kad „Tikroji Lietuva“ skiriasi nuo Lietuvai priklausanèios Rusios. Bet kuo pasireiðkia tas skirtumas? Ar tai ekonomiðkai ir politiðkai su Lietuvos valstybës branduoliu susijusios þemës, kuriose gausu aukðèiausias pareigas valstybëje einanèiø didikø valdø? Ar tai þemës, kurios anksèiausiai buvo ájungtos á Lietuvos valstybës sudëtá? Visa tai tiesa, bet ar tai yra prieþastis? O gal vis dëlto lemiamà vaidmená suvaidino tiesioginë lietuviðka ðiø þemiø kolonizacija? Juk bûtent ðioje teritorijoje gausu katalikø baþnyèiø, áskaitant tas, kuriose 1501 m. pageidauta lietuviðkai mokanèiø kunigø. Èia gausu ir lietuviðkø vietovardþiø. Jeigu taip, tai Lietuvos sampratos iðsiplëtimas dar nereiðkë atotrûkio tarp Lietuvos ir lietuviø sampratos bei lietuviø kalbos. Taèiau ði „iðplëstinë“ Tikroji Lietuva vis dëlto niekada nebuvo grynai lietuviðka, o ilgainiui èia apsigyvenæ lietuviø kolonistai patys suslavëjo. Slavëjant etniniams lietuviams, slaviðkoji Lietuvos valstybës gyventojø dalis buvo linkusi vis labiau perimti lietuviø (litvinø) etnonimà kaip politinës ar geografinës tapatybës þenklà. Kartu su diduomenës lenkëjimu ðie procesai vis dëlto skatino tam tikrà atotrûká tarp lietuvio sampratos ir lietuviø kalbos, nors tas atotrûkis niekada netapo absoliuèiu. Kad tikras lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviø kalba ar bent jau yra ið ja kalbanèiø kilæs, niekam nekilo abejoniø iki pat XX a. 30 Ñïèðèäîíîâ Ì. Ô. „Ëèòâà“ è „Ðóñü“ â Áåëàðóñè â 16 â. Íàø Ðàäàâîä, Ãðîäíà, 1996. ÷. 7, ñ. 206–211. LIETUVIØ TAUTA LIETUVOS DIDÞIOJI KUNIGAIKÐTYSTË IR LIETUVIØ TAUTA 95 Siaurëjant lietuviø gyvenamam plotui siaurëjo ir Tikrosios Lietuvos teritorija. Ið dalies tai palengvino 1566 m. administracinë reforma, susiaurinusi Vilniaus ir Trakø vaivadijø ribas. Bent jau XVIII a. bûtent su ðiomis vaivadijomis buvo tapatinama Tikroji Lietuva, ir á jà jau nebepateko Naugarduko kraðtas ir Minskas31 . Vis dëlto ir tokia Tikroji Lietuva nebuvo vien lietuviø gyvenama teritorija, juo labiau kad tuo metu jau buvo prasidëjusi ir grynai lietuviðkos etninës teritorijos erozija. XVI a. pasiþymëjo ir pirmaisiais bandymais apmàstyti Lietuvos valstybës istorijà, surasti jos iðtakas. XVI a. 2 deðimtmetyje atsiranda Lietuvos metraðèiø vidurinë redakcija su legendine Lietuvos istorijos dalimi, kurioje pirmà kartà sprendþiama Lietuvos valstybës atsiradimo problema. 1574–1582 m. pasirodo ir spausdinti bei rankraðtiniai Motiejaus Stryjkovskio veikalai apie Lietuvos praeitá, galutinai suformavæ „tradicinæ“ Lietuvos istorijos versijà32 . Skaitant ðiuos veikalus nekyla abejoniø, kad, nepaisant prasidëjusio diduomenës lenkëjimo, lietuviø tautos, lietuviø kalbos ir Lietuvos valstybës ryðys XVI a. nebuvo uþmirðtas ir nekëlë jokiø abejoniø. Lietuvos metraðèio autorius neuþmirðta paþymëti, kad Rusioje atsidûræs lietuviø kunigaikðtis (ðiuo atveju legendinis Traidenio sûnus Rimantas) ten pirmiausia turi iðmokti rusinø kalbos33 , bet nemato reikalo paaiðkinti, koks ryðys yra tarp þynio Lizdeikos vardo ir èia pat pridëto pastebëjimo, kad jis „buvo rastas erelio lizde“34 . Ið skaitytojo buvo tikimasi, kad jis pats supras tà rusinø kalba suraðytame tekste nematomà ryðá, taigi buvo orientuojamasi á lietuviðkai kalbantá skaitytojà. Motiejus Stryjkovskis savo veikaluose apskritai lietuviðkà kolorità iðgauna tiktai prikaiðiodamas á savo lenkiðkus tekstus lietuviðkø þodþiø, fraziø ar net iðtisø sakiniø, kaip antai: „Piktus gudus, Dieve, plak paèius“35 , „Muðk, aþmuðk tuos gudus“36 , ar net lietuviðkos dainos fragmentà: „Daumantas, Daumantas, Giedraitis kunigas, labus raitus lûgoja [= praðo]“37 . 31 Reklaitis P. Prarastosios Lietuvos pëdsakø beieðkant. V., 1999, p. 260. Baranauskas T. Lietuvos valstybës iðtakos, p. 44–47, 53–57. 33 Lietuvos metraðtis. Bychovco kronika, vertë R. Jasas. V., 1971, p. 64. 34 Lietuvos metraðtis, p. 71. 35 Stryjkowski M. Kronika Polska, Litewska, Ýmódzka i wszystkiej Rusi. Warszawa, 1846, t. 1, s. 221: „Na czeúã Bogom pogañskim pictos Gudos Dziewie, / Pùak pocziss, tak woùali, aý szumiaùo krzewie“. 36 Stryjkowski M. O poczàtkach, wywodach, dzielnoúciach, sprawach rycerskich i domowych sùawnego narodu litewskiego, ýemojdzkiego i ruskiego. Warszawa, 1978, s. 146: „Muú, aýmuú thos hudos, z Ýmudzià, krzyczy Litwa“. 37 Stryjkowski M. Kronika…, t. 1, s. 320: „A o Dowmancie przerzeczonym, iý byù màý wielkiej dzielnoúci, i dziú chùopstwo Litewskie pospolicie spiewa po litewsku „Dowmantas, Dowmantas Gedrotos Kunigos, ùabos Rajtos ùuguje.“ 32 TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS 96 Niekas ðiuo poþiûriu nesikeitë ir 1650 m. iðleistoje lotyniðkoje Alberto Vijûko-Kojalavièiaus „Lietuvos istorijoje“, kurioje lietuviø kilmë aiðkinama remiantis „lietuviø ir latviø“ kalbos argumentais38 . Gotfrydas Henzelis (Gottfried Hensel), 1741 m. paskelbæs Europos kalbø þemëlapá, kuriame ant atitinkamø ðaliø pateikta maldos „Tëve mûsø“ pradþia, Lenkijos–Lietuvos valstybæ iliustravo lietuviø ir lenkø kalbø pavyzdþiais39 (lietuviðkas pavyzdys – iðraðas ið 1660 m. spaudinti Londone ruoðto, bet neiðspausdinto Samuelio Boguslovo Chilinskio Biblijos vertimo40 ). „Tuokart raðë vienà tûkstantá septynis ðimtus ir devynis“ Raðytoja Ieva Simonaitytë, savo romane „Aukðtujø Ðimoniø likimas“ (1935 m.) per vienos giminës istorijà sumaniusi atskleisti tragiðkà Maþosios Lietuvos likimà, vienà ið pirmøjø epizodø skyrë maro temai ir pradëjo já þodþiais: „Tuokart raðë vienà tûkstantá septynis ðimtus ir devynis“. I. Simonaitytë gerai suvokë Maþosios Lietuvos tragedijos atskaitos taðkà ir pabrëþë datà, kuri dar nëra pakankamai ávertinta istoriografijoje kaip lûþio momentas lietuviø tautos istorijoje. Èia reikëtø ið karto pridurti: 1709–1711 m. maras buvo ir Didþiosios Lietuvos tragedija. Lietuviø tautos istorijoje vargu ar rasime didesnæ katastrofà nei ði. Tiesa, didelë demografinë krizë Lietuvà iðtiko ir XVII a. vidurio karø metu. Tuomet kilæs karas, badas ir maras nusineðë pusës Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës gyventojø gyvybes (gyventojø skaièius 1650–1670 m. sumaþëjo 48 proc.). Taèiau tuometinë krizë labiau palietë rytines valstybës þemes, gyvenamas rusinø. Lietuviðkos þemës neteko tik 39 proc. gyventojø, tad jose gyvenanèiø þmoniø dalis valstybës mastu netgi iðaugo nuo 37,5 iki 44 proc. visø Lietuvos valstybës gyventojø41 . O nuo Ðiaurës karo nuniokojimø ir 1709–1711 m. maro gerokai labiau nukentëjo bûtent etninë Lietuva. Visos valstybës mastu iðmirë 35 proc. gyventojø, o etninë Lietuva jø neteko iki pusës. 1709–1711 m. maras etninæ Lietuvà palietë neproporcingai skaudþiai. Tai pasakytina ir apie Didþiàjà Lietuvà, ir apie Maþàjà Lietuvà (Lietuvos provincijà ir Labguvos apskritá Prûsijos sudëtyje). Apie pastaràjà, tiesa, turima iðsamesniø duo- 38 Vijûkas-Kojelavièius A. Lietuvos istorija. V., 1989, p. 45. Hensel G. Synopsis universae philologiae, sive unitas et harmonia linguarum totius orbis. Nuremberg, 1741. – Þemëlapis perspausdintas: Plihãl K., Hapãk J. Maps of Europe 1520–2001. Budapest, 2003; Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. V., 2005, p. 340. 40 Plg.: Zinkevièius Z. Lietuviø poteriai, p. 112. 41 Kiaupa Z., Kiaupienë J., Kuncevièius A. Lietuvos istorija iki 1795 metø. V., 1995, p. 282, 284. 39 LIETUVIØ TAUTA 97 menø, todël 1709 m. maro reikðmë jos istorijoje yra kur kas geriau ávertinta istoriografijoje. Maþojoje Lietuvoje iðmirë daugiau kaip pusë ar net trys ketvirtadaliai visø gyventojø (maþdaug 160 tûkst. ið 200–300 tûkst.) – gerokai daugiau nei likusioje Prûsijos dalyje, kurioje mirë tik apie treèdalá gyventojø (maþdaug 110 tûkst. ið 400–500 tûkst.)42 . Po to á jø vietà buvo gabenami vokieèiø kolonistai, ir tai faktiðkai reiðkë Maþosios Lietuvos þlugimo pradþià. Tai buvo lûþis, po kurio prasidëjo ir marà iðgyvenusiø lietuviø vokietëjimo procesas. Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje irgi labiausiai nukentëjo etninës lietuviø þemës. Þemaitijoje iðmirë pusë gyventojø. To meto ðaltiniai fiksuoja kraupius maro nusiaubtos Lietuvos vaizdus. Antai Radviliðkio miestelyje 1710 m. nebuvo në vieno þmogaus, Tirkðliø miestelyje liko tik smuklë ir 3 lûðnos, Ukmergëje ið 93 ðeimø liko 16. 1712 m. Daugø miestelyje ir valsèiuje nebebuvo nei trobesiø, nei þmoniø, iðskyrus pirkià, kurioje gyveno smuklininkas, Perlojos miestelyje ir valsèiuje neliko në gyvos dvasios. 1712 m. apie Alytaus ekonomijà revizoriai raðë: „<...>jos laukai ne tiktai usnimis, kur anksèiau buvo kvieèiai sëjami, bet jau ir krûmais ëmë þelti; kur anksèiau didoki kaimai buvo, dabar yra „vieta, kur Trojos bûta“, trobos sugriautos ir naktá iðveþtos dievas þino kur, niekas apie tai negali nieko pasakyti, nes niekas jø nesaugo, nëra kam. Ponø palivarkai bemaþ be dirbamos þemës, o jei kur ir sëjama, tai derlius menkas, nes þemë neátreðta, o jei kas uþauga, tai tas ponø, ekonomø, viceekonomø, paseniûniø, vietininkø, kluoniniø grobte iðgrobstoma.“43 Tad galima manyti, kad ne tik Maþojoje, bet ir Didþiojoje Lietuvoje 1709– 1711 m. maras buvo lûþio momentas. Istoriografijoje iki ðiol kartojama M. Balinskio ir T. Lipinskio 1846 m. paskelbta tezë, esà rytinë etninës Lietuvos teritorija pradëjo maþëti po XVII a. vidurio maro, á iðmirusiø gyventojø vietà keliantis kolonistams ið slaviðkosios Lietuvos valstybës dalies44 . Taèiau bent kiek reikðmingesnë migracija galëjo vykti tik ið maþiau nukentëjusiø srièiø á labiau nukentëjusias. Tokia situacija etninëse lietuviø þemëse susidarë po 1709–1711 m. maro, o ne XVII a. viduryje. 42 Matulevièius A. Maþoji Lietuva XVIII amþiuje. V., 1989, p. 39, 41–42. Jurginis J. Lietuvos valstieèiø istorija. V., 1978, p. 127–128. 44 Gauèas P. Lietuviø–gudø kalbø paribio etnolingvistinë situacija 1795–1914 m., Lietuvos rytai. V., 1993, p. 45; Baliñski M., Lipiñski T., Staroýytna Polska pod wzglædem historycznym, jeograficznym i statystycznym opisana. Warszawa, 1846, t. 3: Wielkie Ksiæstwo Litewskie, p. 122–123. 43 TOMAS BARANAUSKAS TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS 98 1737 m. lietuviø kalbos gramatika – politinis manifestas Nepaisant visø negandø, nuolat gausëjo lietuviðkø knygø. Vien Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje lietuviðkø knygø buvo iðleista: XVI a. – 8, XVII a. – 32, XVIII a. – 167. Prûsijoje XVIII a. lietuviðkø knygø skaièius padidëjo dar þenkliau: XVI ir XVII a. iðleista po 22 knygas, XVIII a. – net 24345 . Taigi abiejuose lietuviðkø knygø leidimo centruose knygø leidybos kreivë kilo aukðtyn, ypatingà pagreitá ágydama XVIII amþiuje. Kalbininkai paþymi lietuviðkø knygø kalbos suprastëjimà Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje, nors Maþojoje Lietuvoje kaip tik tuo metu kilo diskusija dël literatûrinës lietuviø kalbos tobulinimo ir pasirodë lietuviø kalbai skirtos studijos46 . Vis dëlto kiekybë ðiuo atveju buvo svarbiau uþ kokybæ, nes dëjo pagrindus masiðkesniam lietuviø kalbos vartojimui raðtijoje. 1737 m. Vilniaus universiteto spaustuvë iðleido pirmàjà Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje lietuviø kalbos gramatikà. Ásidëmëtinas ne tik pats faktas, bet ir gramatikos pavadinimas: „Lietuvos kalbø visuma, apraðyta pagal pagrindinës ðios kunigaikðtystës tarmës gramatikos taisykles, ir uoliems Neo-Palemonams skirta naudotis“47 . Toks pavadinimas – tai aiðkus politinis lietuviø manifestas. Palemonas – legendinis Lietuvos valdovø pirmtakas. „Naujieji Palemonai“ – tai bûsimi Lietuvos valdovai. Tai jiems skirta ði gramatika, vadinasi, jiems reikës lietuviø kalbos. To meto sàlygomis, kai valdantysis sluoksnis lietuviðkai jau nebekalbëjo, tai buvo dràsi Lietuvos ateities vizija. Antra ðio manifesto tezë – ne maþiau reikðminga. Nors to meto Lietuva nebuvo tautinë valstybë, o didþiàjà jos dalá sudarë baltarusiðkos þemës, gramatikos autorius dràsiai teigia, kad viena ið lietuviø kalbos tarmiø (gramatika raðyta pagal vakarø aukðtaièiø tarmæ) yra „pagrindinë ðios kunigaikðtystës tarmë“. Vadinasi, nelietuviðkos þemës yra tiesiog ignoruojamos. Tai yra pastovi lietuviø, kaip savo valstybës ðeimininkø, savimonës dalis. Ta pati gaida skambëjo ir Mikalojaus Daukðos „Prakalboje“. Tad 1737 m. lietuviø kalbos gramatika rodë lietuviðkai kalbanèios Lietuvos visuomenës dalies pasitikëjimà savo jëgomis ir tikëjimà lietuvybës perspektyvomis Lietuvos valstybëje. Savos valstybës pojûtis nebuvo iðblësæs tarp lietuviø net ir tuo metu, kai lietuvybë buvo bene labiausiai nustumta á valstybinio gyvenimo uþribá. 45 Zinkevièius Z. Lietuviø kalbos istorija, t. 3, p. 9. Zinkevièius Z. Lietuviø kalbos istorija. V., 1990, t. 4: Lietuviø kalba XVIII–XIX a., p. 24, 233–237. 47 Universitas Linguarum Litvaniae in Principali Ducatus Ejusdem Dialecto Grammaticis Legibus circumscripta in obsequium Zelorum Neo–Palaemonum ordinata Permissu Superiorum. Vilnae, 1737. 46 LIETUVOS DIDÞIOJI KUNIGAIKÐTYSTË IR LIETUVIØ TAUTA LIETUVIØ TAUTA 99 Lietuviðki elementoriai – atgimimo prielaida Gramatikos leidëjø optimizmas nebuvo toks perdëtas, kaip galëtø pasirodyti pavirðutiniðkai vertinant tuometinæ lietuviø kalbos padëtá. Lietuviðkai kalbanti visuomenë tuo metu buvo prie lemiamo persilauþimo ribos. Smarkiai didëjo lietuviðkø knygø skaièius, taigi brendo prielaidos pereiti prie masinio lietuviðkosios visuomenës raðtingumo. Tai reiðkë lietuviø kalbos transformacijà ið ðnekamosios kalbos á raðto ir kultûros kalbà. O tai savo ruoþtu neiðvengiamai turëjo gràþinti lietuviø kalbà ir á politiná gyvenimà. Pirmasis katalikiðkas lietuviðkas elementorius buvo iðleistas apie 1759–1761 m. Jo iki mûsø dienø iðliko tik 1763 ir 1766 m. leidimai. Pavadinimu „Mokslas skaitymo raðto lietuviðko“ jis pradëtas leisti nuo 1766–1776 m. 1776–1790 m. kasmet buvo iðleidþiama apie 1000 elementoriaus egzemplioriø, ið viso – daugiau kaip 15 000 egz. Ðis elementorius nuolat leistas net iki 1864 m. ir buvo pagrindinis veiksnys, formuojantis masinæ lietuviðkosios literatûros skaitytojø auditorijà48 . 1897 m. suraðymo duomenimis, raðtingi buvo 53,5 proc. 10 metø ir vyresniø etninës Lietuvos gyventojø 49 , kai visos Rusijos Imperijos vidurkis siekë vos 27,7 proc. (Rusijos europinëje dalyje – 30 proc., Lenkijos karalystëje – 40,7 proc.)50 . Tai buvo paèiame lietuviðkos spaudos draudimo ákarðtyje. Taigi 100 metø diegtas masinis lietuviðko raðto mokymas davë negráþtamà rezultatà: raðtingumo tradicija tiek ásiðaknijo lietuviø tautoje, kad net lietuviðkos spaudos draudimas (1864– 1904 m.) nebegalëjo sunaikinti tradicijos mokyti vaikus raðto. Mokoma buvo nelegaliai, namuose, samdant daraktorius, knygos gabentos ið Maþosios Lietuvos kaip paklausi kotrabandinë prekë. Po 40 metø nesëkmingos kovos prieð lietuviðkà knygà Rusijos Imperija buvo priversta pripaþinti pralaimëjimà ir panaikinti spaudos draudimà. Galima dràsiai sakyti, kad ðis lietuviðko raðtingumo plitimas, prasidëjæs dar Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje, padëjo pagrindà tautiniam lietuviø atgimimui. Ðio proceso nepajëgë sustabdyti nei Lietuvos valstybës þlugimas, nei dël to susiklosèiusios nepalankios politinës sàlygos. Tai ypaè aiðkiai matyti, situacijà palyginus su kitos, gausesnës, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës tautos – baltarusiø – padëtimi. XVIII a. baltarusiðka (ar 48 49 Lietuviðki elementoriai, sudarë A. Rabaèiauskaitë, I. Korsakaitë. K., 2000. Aleksandravièius E., Kulakauskas A. Carø valdþioje. XIX amþiaus Lietuva. V., 1996, p. 280. 50 Ïåðâàÿ âñåîáùàÿ ïåðåïèñü íàñåëåíèÿ Ðîññèéñêîé Èìïåðèè 1897 ã. Ðàñïðåäåëåíèå íàñåëåíèÿ ïî ïîëó, âîçðàñòó è ãðàìîòíîñòè. Äåìîñêîï Weekly, http://demoscope.ru/weekly/ ssp/rus_age_97.php 100 TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS kvazibaltarusiðka) raðtija, kanceliarijoje ávedus lenkø kalbà, buvo marginalizuota ir beveik visai sunyko. Analogiðkø „Mokslui skaitymo raðto lietuviðko“ elementoriø savo kalba baltarusiai neturëjo. To pasekmë – nevirðijantis bendro Rusijos gyventojø raðtingumo lygio baltarusiø raðtingumas XIX a. pabaigoje, vëluojantis ir silpnas tautinio atgimimo judëjimas, ne iki galo susiformavusi baltarusiø tautinë savimonë, iki ðiol nepasibaigæs modernios tautos formavimosi procesas, nepaisant patriotø ir inteligentijos pastangø, nykstanti baltarusiø kalba. Lietuviø kalbos gráþimas á politiná gyvenimà Paèioje Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës gyvavimo pabaigoje lietuviø kalba iðsikovojo naujà funkcijà – ji tapo politiniø dokumentø kalba. Þinoma, tai buvo tik vertimai, bet tokiø dalykø anksèiau nëra buvæ. 1791 m. geguþës 3 d. konstitucija buvo pirmasis valstybinës reikðmës dokumentas, iðverstas á lietuviø kalbà51 . Jo iðliko XIX a. pradþios nuoraðas (popierius – 1803 metø), padarytas asmens, nelabai supratusio teksto prasmæ, todël gerokai iðkraipiusio tekstà. Dël ðios prieþasties vertimas sunkokai suprantamas, ir gali susidaryti áspûdis, kad vertëjas prastai mokëjo lietuviø kalbà. Taèiau galimas dalykas, kad atvirkðèiai, jis prastai mokëjo lenkø kalbà, kaip galima spræsti ið jo nesuprastos preambulës frazës „z tej dogorywajàcej chwili“, kurios þodyje „dogorywajàcej“ vertëjas áþvelgë ne besibaigianèià (paþodþiui – baigianèià degti) akimirkà, o frazæ „do góry“ – „aukðtyn“ ir iðvertë „isz tos i wyrszunie pryeynanczios waùandos“. Tame paèiame rankraðtyje yra ir kiti Seimo nutarimai: 1791 m. geguþës 5 d. Seimo deklaracija, 1791 m. geguþës 3 d. priimti nutarimai apie seimelius, þemës knygà, seimø teismus ir iðrinktø seimø teisëjø sàraðas. Originaliame rankraðtyje buvo dar ir 1791 m. balandþio 18 d. nutarimo apie miestus vertimas, taèiau iðlikusiame nuoraðe jis liko nenuraðytas. Taigi buvo paruoðtas visas pluoðtas svarbiausiø Seimo nutarimø vertimø á lietuviø kalbà. Tokiø vertimø parengimas rodo, kad lietuviðko raðto plitimas jau subrandino kokybiðkai naujà reiðkiná – sluoksná þmoniø (tikriausiai visø pirma smulkiø bajorø, galbût ir miestieèiø), kuriems tokiø lietuviðkø ástatymø tekstø reikëjo. Turbût neverta abejoti, kad ðie vertimai buvo daromi ketinant juos iðspausdinti – po trejø metø atskirais spaudiniais buvo platinami 1794 m. sukilëliø vyriau51 Tumelis J. Geguþës Treèiosios konstitucijos ir Ketveriø metø seimo nutarimø lietuviðkas vertimas. Lietuvos istorijos metraðtis. 1977 metai, Vilnius, 1978, p. 95–105. LIETUVIØ TAUTA 101 sybës atsiðaukimø lietuviðki vertimai. Galbût ðá spaudiná iðleisti sutrukdë Rusijos intervencija, palaidojusi Ketveriø metø Seimo reformas, taèiau negalima atmesti galimybës, kad toks spaudinys ið tikrøjø buvo iðleistas, tik neiðliko kaip ir daugelis 1794 m. atsiðaukimø. 1794 m. sukilëliai reguliariai leido praneðimus ir atsiðaukimus lietuviø kalba, ið kuriø iðliko 1794 m. balandþio 23 d. Lietuvos iþdo deputacijos sprendimas, 1794 m. balandþio 30 d. Lietuvos vyriausiosios tautos tarybos atsiðaukimas ir 1794 m. geguþës 22 d. aplinkraðtis dël Tado Kosciuðkos universalo, taip pat atskiru leidiniu iðleistas Mykolo Pranciðkaus pamokslas þuvusiø sukilëliø atminimui52 . Kai kurie tekstai galëjo bûti platinami ir rankraðtiniais nuoraðais bei skaitomi baþnyèiose (1794 m. geguþës 12 d. K. P. Niesiolovskio atsiðaukimas á Palangos seniûnijos gyventojus, áraðytas á Palangos baþnyèios „Liber procesuum“). Pastaruoju metu ginèijamasi dël 1791 m. geguþës 3-iosios konstitucijos reikðmës Lietuvos valstybei, joje áþvelgiamas noras naikinti Lietuvos valstybiná atskirumà. Galima sutikti, kad tokiø tendencijø bûta, bet sudëtingame XVIII a. pabaigos kontekste nereikëtø jiems teikti per didelës reikðmës. Faktiðkai ið Lietuvos valstybës tuo metu tebuvo likæs tik vardas – Geguþës 3-iosios konstitucija ir vëlesni nutarimai jo nenaikino. Pati Lietuvos valstybë buvo nutolusi nuo lietuviø tautos ir ypaè jos kalbos, todël jos egzistavimas tokiu pavidalu ne kà tereiðkë lietuviø tautai. Tad ðiuo atveju svarbesnë yra kita tendencija – valstybë su savo pilieèiais pradëjo kalbëti lietuviðkai. Ði tendencija, jei nebûtø nutraukta paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valstybës padalijimo, bûtø kur kas esmingiau pakeitusi Lietuvos valstybingumo sampratà nei bet kokie Lietuvos savarankiðkumà apeinantys konstitucijos straipsniai. Ið tiesø ðios tendencijos nepajëgë sustabdyti në visiðkai Lietuvos valstybingumà sunaikinusi Rusija, nors Rusijos priespaudos sàlygomis lietuviø kalbos kelias á valstybës gyvenimà buvo gerokai pristabdytas ir apsunkintas. Vis dëlto pirmasis lietuviø kalbos politinio atgimimo þenklas pasirodë dar Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje. Tolesnei lietuviø tautinio atgimimo raidai didþiausià reikðmæ turëjo ne tiek tas precedentas, kiek já paskatinusio lietuviðkai kalbanèio ir skaitanèio visuomenës sluoksnio atsiradimas. XIX amþiuje jis tæsë savo veiklà ir pamaþu paruoðë lietuviø tautà modernaus valstybingumo – tautinës valstybës – kûrimui. 52 Tado Kosciuðkos sukilimo (1794) lietuviðkieji raðtai, paruoðë Juozas Tumelis. V., 1997. 102 TIRPSTANÈIOS LIETUVIØ ÞEMËS Baltai I–IV a. (Pagal M. Gimbutienës parengtà þemëlapá, 1963). Baltø gentys IX–XII a.: 1 – lietuviai, 2 – kurðiai, 3 – þiemgaliai, 4 – sëliai, 5 – þemaièiai, 6 – nadruviai, 7 – prûsai, 8 – jotvingiai, 9 – skalviai, 10 – latgaliai, 11 – sulietuvintos baltø gentys (aut. R. Volkaitë-Kulikauskienë).